Užknisanti pietietiško gyvenimo pusė
Nemažai laiko praleidusi Pietų šalyse – Graikijoje, Egipte ir Turkijoj pastebėjau, kad pietietiškas mentalitetas ir socialinės taisyklės šiose šalyse turi daug panašumų. Nors galėčiau nesustodama girti šias šalis, ką nuolatos ir darau, tačiau yra dalykų, prie kurių išties sunku priprast, kurie erzina ir, iš viso, kartais yra nesuvokiami. Todėl šiame straipsnyje išliesiu dūšią ir pateiksiu savo situacijų vertinimą, kurios nutiko man pačiai, mano kolegoms ar draugams.
Ryšiai ir pažintys čia lemia viską
Į darbą priimami žmonės, net į vadovaujančias pozicijas, ne pagal turimą kvalifikaciją ir patirtį, bet pagal pažintis, draugystės bei giminystės ryšius. Kartais priimamas tiesiog fainas žmogus – tiek užtenka irgi.
Pavyzdžiui, Turkijoje yra 84 milijonai gyventojų, o Egipte ir visas 100 – darbo jėgos tikrai netrūksta. Tačiau dėl turimų ryšių kultūros, neretai talentingi žmonės lieka nepastebėti ir neįvertinti, o aukštas pozicijas gali užimti, koks negabus durniukas. Nepamirškite, kad čia kiekvienas turi bent keletą brolių ir seserų, keliasdešimt pusbrolių, o kur dar dėdės, tetos ir… Draugai! O mes dar savo Lietuvėlę švogerių kraštu vadinam.
Na, o jeigu kažkam pasisekė, kad jo giminaitis, koks nors devintas vanduo nuo kisieliaus, yra už kažką svarbaus atsakingas, žinoma, visos bėdos bus sprendžiamos tikrai ne be jo pagalbos ir tuo jums būtinai bus pasigirta. Pamenu, kai mums Graikijoje vadovas periodiškai girdavos, kad jo brolis yra garsus šalies urologas. Mums, panoms, ši informacija tikrai buvo itin aktuali ir naudinga.
Dėl šių priežasčių ir korupcija čia aukščiausiame lygmeny, kur ranka plauna ranką. Visi žino, ką reikia „patepti”, norint išvengti problemų, ar gauti geresnį servisą. Tai vyksta net tokiose ciniškose situacijose, kaip, pavyzdžiui, privačioje klinikoje iš sunkiai sergančio ligonio vienas po kito imami kyšiai po 5000 € operacijoms, kurios buvo atliekamos reguliariai, dėl vis atsinaujinančios onkologinės ligos…”Jeigu duoda – imk” sakoma…
Popieriukai - parašiukai ir stulbinantis laiko marinavinas
Man susidarė įspūdis, kad darbdaviams svarbiau ne darbuotojo efektyvumas ir darbo kokybė, o tai, kad jis praleistų darbe kuo ilgesnes valandas. Ir nesvarbu, kad darbą galima organizuoti taip, kad jis būtų vykdomas greičiau ir kokybiškiau. Čia išlenda tas pietietiškas „lėtai, lėtai”. Dėl to galima pastebėti tiesiog besitrinančius žmones, kur nesuprasi, ką jie daro, už ką atsakingi, bet jie tiesiog kažką dirba.
O biurokratija ir popieriukų tvarkymas dėdžių kabinetuose, atrodytų, jiems yra tokia maloni veikla, kaip saldainių lukštenimas. Kokios dar elektroninės prieigos! Važiuoji su popieriukais, gauti parašiuko. Neduok Die, pataikysi ant siestos kaip Graikijoje, tai dar gausi gerokai palaukti ant saulutės, vidury kaitrios dienos.
Kuo aukštesnis statusas, tuo daugiau privilegijų
Tiek namuose, tiek visuomenėje vyrauja labai aiški hierarchija – tėvas yra visada teisus, nes tėvas, o vyresni broliai turi teisę reguliuoti gyvenimą jaunesniems. Darbe užimantys aukštesnes pareigas gali pavaldžių kolegų prašyti dalykų, kurie su darbu visiškai nesusiję, bet „vadovas” paprašė, tai kaip gali atsisakyt.
Taip pat, jeigu jau esi nors mažiausias „vadovas”, vadovaujantis vienam ar net dviems darbuotojams, tai privalu vaikščioti išraiškinga povyza, lėtu žingsniu, su nepriekaištinga pričioske ir šviesiais marškinukais – kad niekam klausimų nekiltų, kas tu.
Ir savo kabinete per pokalbį su darbuotojais vadovui užsirūkyti cigaretę, ar staugti ant pavaldinių yra normali praktika. O darbuotojai turi nuolankiai, be muilo jiems… Na suprantant.
Dar prie to, vadovas gali tavęs paprašyt dirbti viršvalandžius už dyką. Ir ne, tai ne kokia ekstrinė situacija, kai reikia pavaduoti kolegą.. Tiesiog darbų planavimo negebėjimas sprendžiamas vakariniu skambučių po darbo valandų, su prašymu kitą dieną padirbėti 2 val ilgiau, nes nebus, kas dirba… (žinot, vietoj 10 val. dirbti 12). O bandant derėtis, kad darbas būtų pradedamas 2 val. vėliau, gautas atsakymas yra: „ne, taip netinka”. :))))))))))
Darbuotojų išnaudojimas ir nevertinimas
Pietų šalyse turizmas yra daugelio gyventojų pajamų šaltinis, atnešantis šalies biudžetui solidžias įplaukas. Tačiau, sezono metu žmonės dirba po 10 val. per dieną su 1 išeigine per savaitę, o kartais net ir be jos. Pavyzdžiui, Turkijoje tokie darbuotojai uždirba 350 eurų per mėnesį. Jei šiek tiek aukštesnėse pareigose, tai gal net visus 500 – 600 eur. Egipte dar mažiau – 107 €. Neretai dirbama nelegaliai, be jokių socialinių garantijų. Ir šitoje vietoje verslai sąsajų tarp darbo sąlygų ir atliekamo darbo kokybės bei patenkintų klientų, deja, nemato.
Taigi, apie gilinimąsi į darbuotojų gerovę, motyvaciją, HR ir organizacinės psichologijos dalykus, padedančius darbuotojams žydėti darbo vietoje ir nešti geriausius rezultatus nėra nė kalbos. Kaip greitai priima, taip greitai ir atleidžia (nebent esi kieno nors draugas, giminaitis, kurio už grybo pjovimą atleist negalima), o jeigu jau atleidi, po kurio laiko vėl gali priimti. No problem, my friend.
Dėl to kitąkart, kai kils noras kelt dramą dėl trūkstamo rankšluosčio viešbučio kambary ar kokių tapkučių, prašau prisiminkite tai, apie ką rašiau, o tik tada atitinkamai reaguokite.
Melas, melas, melas, visur, kur pažiūrėsi!
Ir tai ne tik melas, sklindantis iš prekeivių lūpų, bet ko ne visose gyvenimo srityse.
Labai dažnai jis taip absurdiškai išlenda, kad nesupranti, ar tave kvailu laiko, ar tingi įdėti nors šiek tiek pastangų bent kokybiškai pameluoti. Dėl to kartais negaliu patikėti, kad mūsų tautiečiai labiau pasitiki gatvėje sutiktais „naujais draugais”, bet ne savais, pavyzdžiui, gidais… Kartą viena moteris po savaitės atostogų Egipte gyrėsi radusi verslo partnerius… O naivume!
Šiek tiek apie vyrus: dominuojantys Alfa patinai - dramos karalienės
Vyrų įžeidimumas yra kitame lygmenyje. Kažkada kolegai pusiau juokais, pusiau rimtai netiesiogiai pažadėjau dovanėlę iš gintaro, bet gavosi, kad nepavyko jos išpildyti. Tai sužinojęs, solidaus amžiaus vyras, taip demonstratyviai išreiškė savo nusiminimą, pyktį ir įsižeidimą, kad aš nežinojau, kaip elgtis – ar guosti jį, ar pulti atsiprašinėti už tokį neatsakingą prisišnekėjimą.
Kad ir kokie jie šilti ir draugiški bebūtų, bendraujant negalima atsipalaiduoti, o apgalvoti kiekvieną savo veiksmą ar žodį. Mūsų supratimu, draugiškas apsikeitimas mandagiomis frazėmis ar juokeliais, jiems gali būti suprantamas, kaip žalia šviesa tolimesniems veiksmams, kurie nebūtinai mums priimtini. Be to, toks žmogus gali nepabijot apie Jus paskleisti visiškai absurdiškų dalykų ir tai daryti net nemirksėdamas.
Ne veltui sakoma, kad yra „pietietiškas kraujas” ir neretai tokių šalių gyventojai yra itin jausmingi, bet ir pavydūs, o kartais net kerštingi. Viena kolegė po menko konflikto su kitu egiptiečiu kolega, prieš visus buvo apkaltina nebūtais, bet pakankamai rimtais dalykais. Tuo, žinoma, niekas nepatikėjo ir paneigti juos buvo neįtikėtinai lengva, tačiau patikėti, kad suaugęs žmogus galėjo taip pasielgti, tikrai sunku.
Mano akimis, mūsų lietuviškas kuklumas labai susikerta su jiems būdingu pagirūniškumu. Jie niekada nepasakys, kad ko nors nežino ar nemoka. Save gerokai pervertinti ir girti, jiems yra okei, bet ir kitiems nepašykštima gerokai per stiprių epitetų. Jeigu girdėsite „mano draugas yra to ir ano profesionalas”, tai šituose žodžiuose tiesa yra tik „mano draugas”. O jeigu išdrįsite suabejoti jų deklaruojamomis galimybėmis, aišku, kaip mat įsižeis.
Aišku, didžiausia klaida būtų sakyti, kad visi yra tokie. Žinoma, visko pasitaiko visur, tačiau man šie aspektai pasirodė itin ryškūs pietietiškoje kultūroje, prie kurių priprasti reikia nu laaabai daug kantrybės. Todėl susidūrus su tokiom situacijom, visada pagalvoju: kiek daug mums įprastų, kasdienių dalykų Lietuvoje mes neįvertinam…
