Tradicinės turkiškos vestuvės ir jų užkulisiai lietuviškomis akimis
Kas jau kas, bet turkai pompastiką mėgsta. O kur kitur pademonstruoti tikrąją ar butaforinę prabangą, jei ne vestuvėse! Auksu žibančios dekoracijos, atvykę šimtai svečių ir tradiciniai turkiški šokiai – be šių atributų kelti vestuves būtų tiesiog gėda ir nuodėmė turkams prieš visą svietą! Iš tiesų, tokį reginį labai norėjau pamatyti savo akimis ir vieną dieną gavau kvietimą vykti į turkiškas vestuves. Taigi šiandien dalinuosi savo matytais įspūdžiais apie šią kontrastingą šventę.
Buvome pakviesti atvykti pas mano draugo pusseserės sūnų – tai labai artima giminė, kai žinoma, kad realiai Turkijoje į vestuves kviečiami visi, su kuo bendraujama: draugai, kaimynai, bendradarbiai, kirpėjai, ar mėgstamo restorano padavėjai. Šie, gavę kvietimą, į vestuves kartu su savimi gali atsivesti, ką tik nori. Apie giminaičius jau nėra nė kalbos – kuo daugiau, tuo geriau – juk tokia šventė šeimoje! Taip ir susidaro tie šimtai svečių… Mūsų akimis gan keista, tiesa? Bet pabuvusi ten supratau, kad jei tai būtų mano vestuvės, galėčiau susikviesti nors ir visą šalį. Kodėl? Tuojau suprasite patys.
Turkiškos vestuvės, jų tradicijos ir lietuviškos dovanos
Kaip ir pas mus vestuvių tradicijų yra visokių ir kiekvienas regionas jų turi unikalių. Daug kas priklauso ir nuo šeimos, kokio masto švente jie gali sau leisti iškelti ir kokios šventės jie patys nori. Net jei ir bandomasi laikytis visų turkiškų tradicijų, visgi identiškų vestuvių nebūna.
Tradicinės turkiškos vestuvės įprastai vyksta kelias dienas – pirmoji diena skirta sužadėtuvėms. Jos dažniausiai organizuojamos jaunosios namuose, žinoma, kartu su svečiais, kurių vėl gali susirinkti nuo keliasdešimt iki kelių šimtų. Namuose svečiai vaišinami pietumis, o konservatyvesnėse šeimose vyrai ir moterys pietauja atskirai. Po to jaunieji sumaino žiedus svečių priešakyje.
Kitas turkiškų vestuvių etapas – mergvakaris arba chna vakarėlis, kuriame seniau įprastai dalyvaudavo tik moterys, bet šiuolaikinėse vestuvėse dalyvauja abu jaunieji ir, žinoma, svečiai. Šiose vestuvėse chna ceremonija buvo apjungta su trečios dienos iškilmėmis ir vestuvių kulminacija – vakarėliu, tad tiek vestuvėmis, tiek chna ceremonija galėjome grožėtis visi.
Vestuvių, į kurias buvome pakviesti, iškilmės buvo organizuojamos šalia Afjonkarahisaro (Afyon) miesto, esančiame kaimelyje, iš kurios buvo kilusi jaunoji. Nuo mums pažįstamos Antalijos, nutolęs 3,5 val., keliaujant į Šiaurę. Tai kėlė suirzimą jaunikio giminei, kadangi, pagal turkiškas tradicijas vestuvės turėtų vykti jaunikio gimtinėje Chatajuje (Hatay), bet jauniesiems nusprendus kitaip, jaunikio svita į vestuves automobiliu keliavo nei daug, nei mažai – 13 valandų.
Savaime suprantama, kad tuščiomis rankomis į vestuves nevažiuosi. Draugo šeima jauniesiems dovanojo pinigų, galima dovanoti ir aukso, papuošalų pavidalu, ar fiksuotos vertes auksinių monetų. Būtent tokias monetas šventės metu jaunikiui į švarko atlapus segė dosnūs svečiai, o jaunoji buvo pasidabinusi auksine grandinėle su kabančia auksinė moneta ir žvangančiomks apyrankėmis, taip pat iš aukso.
Aš nusprendžiau būti originalesnė, aukso ir taip visi pridovanojo, o kadangi aš tikrai buvau egzotiškiausia viešnia jų akimis, tai nepasivarginau iš Lietuvos atitarabaniti mūsų šalį gražiai reprezentuojančią saldainių dėžę „Gintaro kelias”.
Atvykimas į naujosios namus
Jaunosios gimtinėje mus pasitiko debesis giminaičių – visi puolė sveikintis, net galva susisuko! Gausybė šeimininkių darbavosi namuose, ruošė valgį ir vaišino mus turkiška arbata. Maisto ruošimas buvo švelniai tariant savotiškas – kieme aitri vasariška temperatūra, nemažiau 30 laipsnių, ant žemės patiestas kilimas, ant kurio sėdėdamos moterys kapojo vištas, o musės sukosi ratu kaip teisėtos vestuvių dalyvės. Mandagiai paklausiau, ar nieko prieš, jei šią maisto ruošimo procedūrą nufotografuosiu. Šeimininkės sutiko ir noriai pozavo man.
Nors tikrai labai gerbiu turkus už jų visada atvirą širdį visiems, visgi supratau, kad jaunikio tėvukas buvo nusiminęs ne vien dėl tolimos kelionės į sūnaus vestuves.
Kaimelis į kurį atvykome buvo išties nutolęs nuo civilizacijos – čia pat prie namų, kur vienoje pusėje kapojama mėsa, kitoje pusėje stovėjo mėšlo karutis. Netoli jo, atviras tvartas su skleidžiamas ne itin maloniais kvapais. Žinoma, kaime gyvuliukus auginti nieko keisto, bet mėšlo tačką juk galima patraukti, kai atvažiuoja svečiai į vestuves… Ar ne?
Kadangi mes atvykome gan anksti, paklausėme, kur čia galėtume pasivaikščioti, bet jaunikio tėtis sarkastiškai tepasakė: „kur jūs eisit, nieko čia nėra”. Ir pridūrė: „šitam kaime dar nėra nė vieno koronos atvejo... Jei mes neužvešim” ir, sėdėdamas lauke ant taburetės, nusuko žvilgsnį atgal į telefono ekraną, kuriame žaidė kažkokį žaidimą.
Tuo tarpu jaunosios tėvai buvo kažkur antrame plane, tad ne iš karto supratau, kad jie yra šių namų šeimininkai. Priešingai, jaunikio mama, kuri irgi buvo tokia pat viešnia kaip ir mes. Ji sukosi kaip vijurkas, prižiūrėdama, kad viskas vyktų pagal planą ir kad mes būtume viskuo aprūpinti.
Turkiški grožio standartai
Kai atvykome pas jaunąją į namus, netrukus aš sulaukiau kvietimo kartu su moterimis vykti į grožio saloną, pasidaryti makiažo ir „susitvarkyti” plaukus. Pasirodo, šias grožio procedūras svečiams turėtų apmokėti jaunosios pusė, bet aš atsisakiau, kadangi namuose užtrukau nemažai laiko savadarbiam makiažui ir plaukų tiesinimui. Aišku, išlaikyti pradinę išvaizdą nebuvo lengva, kai lauke +30 laipsnių, o drėgmės ore tiek, kad plaukai išsipučia kaip popkornas, vos tik išjungus tiesintuvą.
Iš grožio salono parvykusios damos buvo maksimaliai išsičiusčiusios: žvilgančios suknelės, ryškus makiažas ir įspūdingos šukuosenos. Tik išlipusios iš automobilio moteriškės ėmė linksmintis – garsinti muziką ir šokti – tai daryti įprasta visur, kada tik yra laisva minutė. Visgi atvykom linksmintis!
Dar po valandėlės sulaukėme ir jaunųjų. Jaunoji buvo tikrai įspūdingo grožio! Balta kaip gulbė su pūsta, blizgučiais nusagstyta suknele. Mano akimis, net ir be makiažų ir šukuosenų ji vis tiek atrodytų tobulai. Pasisekė jaunikiui, pagalvojau. O šis irgi dailus vaikinas, dirbantis policininku, kilęs iš tvarkingos šeimos – tikrai geras pasirinkimas jaunajai.
Man besigrožint jaunavedžiais, jaunikio mama darkart perklausė, ar nenorėčiau bent jau pasiraityti savo plaukų, rodydama į įkaitintas plaukų žnyples. Vėl atsisakiau, leisdama suprasti, kad nereikia man garbanų. Aišku, turkiškai aš nekalbu, tad visas bendravimas vyko per draugą, o jeigu būnų viena, išsiverčiu su šypsena ir gestų kalba, praturtinta keliomis turkiškomis frazėmis.
Auksu tviskančios vestuvės prasideda!
Pagaliau, kai visi vestuvininkai jau buvo pasiruošę, susėdome į automobilius ir pajudėjome šventės link. Ilgai važiuoti nereikėjo – vos už kelių kilometrų pasiekėme kaimelio centrinę aikštę, kur mūsų laukė renginio stebėjimui paruoštos kėdės, muzikantai, šventės organizatoriai, kuruojantys renginio eigą, fotografas kartu su operatoriumi ir prabangūs sostai jauniesiems.
Vakaro atidarymas prasidėjo jaunųjų į žengimu į aikštę raudonu kilimu pro baltą arką, palydint garsiais svečių plojimais ir fejerverkais. Iš karto po to sekė jaunavedžių šokis pagal tradicinės turkiškos muzikos akordus.
Šokiai, muzikantai ir paslaptinga dėžutė
Ateiti pasigrožėti jaunaisiais galėjo visi norintys – kėdžių užteko visiems, bet jos užimtos ilgai nebuvo – svečiai noriai jungėsi į šokių ratą aplink jaunuosius. Vedėjas per mikrofoną vis skatino šokėjus laikytis socialinio atstumo – visgi pandemija pasaulyje. Tad ir šokiai vyko nors ir ratu, bet nesusikibus už rankų, kaip įprastai šokama Turkijoje. Iš tiesų, pandemija ir šiame kaimelyje tikrai nebuvo užmiršta, beveik visi senoliai buvo su kaukėmis ir tvarkingai sėdėjo per saugų atstumą vieni nuo kitų.
Šventei įsivažiavus ir aš buvau pakviesta šokti į ratą. Trypčiojau ir plojau rankomis, stengdamasi kopijuoti jau įgudusius šokėjus. Po šio bendro šokio vedėjai pranešė, kad dabar į aikštelę kviečiamos jaunųjų mamos, paskui kviečiami jaunųjų tėvai – taip parodydami dėmesį ir pagarbą jiems, o svečiams – kas šią šventę organizavo.
Kol šokėjai linksminosi, svečiai nešdavo pinigėlį, apsukdavo jį virš jaunavedžių ir kitų šokėjų galvas, o paskui mesdavo į dėžutę, pastatytą gerai matomoje šokių aikštės vietoje. Nebloga idėja! Svečiai, įsijautę į šventinę, atsidėkodami gali finansiškai prisidėti prie būsimo jaunavedžių gyvenimo. Tačiau, man ši dėžė pasirodė labai jau paprasta – be jokių įmantrybių, kaip visos kitos dekoracijos, bet argi tai svarbiausia?
Jaunikio tėvai nuo savęs įmetė 400 lirų, neskaitant iškeltų vestuvių ir dovanoto aukso jauniesiems, o likę svečiai zujo aplink šokėjų galvas, mojuodami banknotais ir dosniai kraudami juos dėžėn.
Pasirodo, mano nuojauta, kad ta dėžė yra įtartina pasitvirtino! Išaiškėjo, kad ji buvo skirta ne jaunavedžiams, o muzikantams!!! Tai buvo arbatpinigiai (bakšiš) muzikantams, už jų grojamą muziką. Muziką, kurią gerbiamieji muzikantai daugiausiai leido iš USB…
Toliau pagal programą jaunavedžiai sėdėjo soste, o svečiai jiems įteikinėjo dovanas ir kartu fotografavosi. Iš kažkur išnirusi jaunikio teta vėl paklausė manęs, ar prieš šventę man niekas nepasiūlė važiuoti į grožio saloną. Draugas juokėsi, versdamas šį klausimą man, o aš po trečio užklausimo apie mano išvaizdą, jau pati suabejojau, gal tikrai atrodau per kukliai… Bet ką jau čia dabar pakeisi.
Maistas ir gėrimai vestuvėse - pačių svečių reikalas
Linksmybės ir šokiai tęsėsi, o aš po pradėjau dairytis, gal yra ko užkąsti, ar bent jau atsigerti. Taip, buvo.
Galima nusipirkti vandens ir neaiškų sumuštinį. Man, kaip lietuvaitei, neįsivaizduojančiai šventės be nuo maisto ir gėrimų lužtančių stalų, buvo didelis siurprizas! Nusipirkau aš vandens buteliuką už 1 lirą ir džiaugiausi tuo, kad bent jau sočiai pavalgėm dienos metu…
Štai kodėl pamaniau, kad į tokias vestuves galima susikviesti nors ir visą šalį! O, ko gi ne, kai svečių nei girdyti nei valgydinti nereikia. Tiesiog surengti gražų pasirodymą, o žiūrovai tau teikia dovanas – tik daugiau kėdžių lauke pastatai…
Nusipirkusi vandens, apie šampano ar vyno taurę net nebesvajojau. Kaip žinia, musulmonai alkoholio oficialiai nevartoja. Bent jau senoji dievobaiminga karta, todėl vestuvėse, kur tokių svečių yra dauguma, šių velnio lašų negali būt nė kvapo.
Šventė vyko toliau, o mes kažkuriuo metu pasigedom mano draugo brolio. Galvojom, reikia pažiūrėti, ką jis veikia. O jis, kartu su jaunikio draugais nuošaly esančioje automobilių aikštelėje, prasidarę bagažinę, ratu suko viskio butelaitį! Ir dar su kelių rūšių užsigėrimais. Žinoma, neatsisakiau pasivaišinti ir aš – juk reikia energijos atlaikyti tuos nesibaigiančius šokius.
Chna ceremonija
Kiek apšilę, grįžome atgal į šventę, kur jaunieji jau rengėsi antram numeriui – tradicinei chna ceremonijai. Jaunoji persirengusi raudoną suknelę, jos veidą dengė raudonas nuometas. Ji, kartu su jaunikiu, sėdėjo rato viduryje, o jų mamos ir artimiausios giminaitės jų delnus paišė chna dažais ir degino žvakes – tai simbolizavo apsaugą nuo piktosios akies ir jaunavedžių susisaistymą.
Tradiciškai moterys eina ratu ir dainuoja graudžias dainas apie išeinančią dukrą iš namų, naujo gyvenimo pradžią, o jaunoji rauda, savo ašaras slėpdama po nuometu.
Vėliau ant šių chną dažų į jaunųjų rankas buvo įspaustos monetos sėkmei pritraukti, o kad savo puošnių rūbų neišsiteptų dažais, jauniesiems buvo užmautos dailios pirštinės. Su šiais atributais jaunavedžiai turi išbūti iki pat ryto.
Aš irgi buvau papuošta prisijungti prie šios ceremonijos – simboliškai gavau žvakę ir taip pat raudoną nuomentą, tik tiksliai nežinojau, ką turėčiau daryti.
Atlikus šią jautrią ceremoniją, jaunikis buvo paliktas vienas sėdėti soste, o jaunoji šoko jam šokius. Žiūrovai grūste grūdosi arčiau jų, kad nepraleistų nė vienos smulkmenos. Rankose jaunoji laikė puodynė, kurią šokio metu metė į žemę – kuo daugiau šukių, tuo geresnis gyvenimas jų laukia.
Vėliau jaunieji apsikeitė rolėmis – jaunoji sėdėjo soste, o jaunikis šoko jai,o prie jų po truputį jungėsi svečiai. Niekas nešoko poromis, visi po vieną, sustoję į ratą. Neretai moterys atskirai, o vyrai atskirai. Pastebėjau, kad jaunikio tėvukas jau irgi atsipalaidavęs, nuotaika pasitaisiusi, gražiai įraudęs, turbūt irgi lankėsi bagažinėje… 🙂
Ar Turkijoje, ar Lietuvoje - vestuvių žaidimai tie patys
Be įprastų tradicijų, jaunųjų šventė buvo pagyvinta ir šiuolaikiniais žaidimais, kurių kaimo gyventojai nebuvo a nei matę, nei girdėję!
Žinot tą žaidimą, kur jaunieji sėdi nugara vienas į kitą, rankose laikydami po vieną vyrišką ir moterišką batą? Jiems uždavinėjami klausimai, pavyzdžiui, „kuris šeimoje išleidžia daugiau pinigų?”, o jie, nematydami vienas kito, kelia į viršų savo atsakymą – jei moteriškas batelis, tai reiškia, kad jaunoji daugiau išleidžia, o jei vyriškas – jaunasis. O kiek juoko buvo svečiam, kai jaunųjų atsakymai nesutapo!
Kaip iš Pelenės pasakos: prabanga baigėsi, metas sugrįžti į realybę
Apie 12 valandą nakties, šventei jau einant į pabaigą, muzikantai iš savo muzikinio USB paleido modernesnių turkiškų dainų, kad jaunimėlis pasilinksmintų. Deja tai ilgai netruko, kadangi triukšmauti galima tik iki vidurnakčio – paskui gali tekti aiškintis žandarmerijai.
Paskutiniam vakaro šokiui jaunoji buvo pakviesta kartu su savo tėčiu, o jaunikis su savo mama. Šokiui baigaintis muzika nutilo, jaunavedžiai skyrė laiko nusifotografuoti su visais norinčiais, o mes išjudėjome namo.
Po visos dienos įspūdžių, buvome pavargę ir alkani. Nežinau, ko labiau norėjau – miegoti ar pavalgyt. Susirinkę draugai jaunosios kieme irgi jautėsi panašiai, tad visiems kartu pasiūlė važiuoti pavakarieniauti. Aleliuja! Jaunieji irgi prisijungė prie mūsų ir mes keliais automobiliais patraukėm miesto link. Nežinojau, kur mes važiuojam, gal į kokį barą ar restoraną, kur galima ir užkąsti, ir atsigerti kažko daugiau nei vandens. Deja ir vėl mano nusivylimui to nebuvo.
Mes, pasipuošę, kartu su jaunaisiais ir žeme besivelkančia nuotakos balta suknele, atvykom į načnyką, kur stoja ekskursiniai autobusai, turistams užsimanius užvalgyti ar į wc. Aišku, tokiu metu buvo naivu tikėtis, kad šiame kaimelyje galėtų dar kas nors dirbti. Tad mes tiesiog užsisakėme sriubos ir vėl pasipilstėme vandens.
Kažkaip liūdna man pasidarė, kai šventė žvilga auksais, imituojama sultoniška prabanga, o vos po kelių valandų džiaugiesi, kad načnyke bent jau sriubos gali nusipirkt… Bet jaunieji ir svečiai buvo patenkinti, džiaugsmingai nusiteikę, o tai ir svarbiausia. Juk tai jų šventė!
Privilegijuota užsienietė
Šiek tiek numalšinę alkį, grįžome atgal į namus. Svečių daug, o namas mažytis. Visi tarėsi, kaip čia mus dabar suguldyti. Buvo nuspręsta, kad aš miegosiu viename kambaryje dar su 7 moterimis. Tai buvo maksimali kambario talpa, kadangi lovos buvo tik dvi, o visos kitos miegamos vietos buvo patiestos ant žemės, tačiau man pasisekė vienai gauti atskirą lovą. Manau, kad tapau privilegijuota ne tik todėl, kad buvau svečias tuose namuose, bet, apskritai, buvau užsienietė, atvykusi iš mažai kam žinomos šalies.
Atėjo rytas. Mano kambariokės susikėlė ir namuose kilo šurmulys, prikėlęs visus baliauninkus ant kojų. Tuo metu namuose buvo apie 20 žmonių, kas lauke, kas virtuvėje, kas kambariuose. Jaunosios mama mums patiekė turkiškus pusryčius – kiaušinienę kartu su daugybe mažų indėlių, pripildytų medumi, sirupais, riešutais, sūriais ir, žinoma, turkiška arbata. Tądien mūsų laukė dar viena iškilmė – jaunosios išlydėjimas iš namų.
Jaunoji palieka tėvų namus
Jaunieji šiai ceremonijai vėl buvo iš naujo pasirengę – vėl nauja šukuosena ir naujas makiažas. Maistas, kuris vakar buvo ruošiamas kieme ant kilimo, dabar jau garavo puoduose, kaip vaišės svečiams. Kaimynai, šeimos pažįstami ir draugai ėmė plūsti į namus.
Vaizdas graudinantis: mama rauda, kad dukra palieka namus, kaimynai, įteikdami vokelį, išreiškia paguodos žodžius. Tik nežinau kam tas vokelis, ar jaunosios tėvams, ar patiem jauniesiems bendro gyvenimo pradžiai. Po šių oficialumų, svečiai užplūdo šeimininkes, tiekiančias maistą. Mes viską ramiai stebėjome nuošaly, prie puodų nesistumdėm ir, apskritai, nusprendėm šio maisto neragauti – lai mėgaujasi kiti.
Kadangi žmonių buvo labai daug, tikrai ne viena dešimtis, svečiams buvo įrengta atskira palapinė su stalais, o namiškiai pietavo namo viduje ant grindų, kad visi sutilptų. Atrodė kaip piknikas, bet ne gamtoje, o koridoriuje, virtuvėje, kambariuose ir visur, kur buvo vietos ant žemės.
Kai visi norintieji pasisotino, vienas giminaičių, esantis imamas (musulmonų dvasininkas), atliko apeigas namuose, prieš dukrai išvykstant. Po dvasininko palaiminimo gavome leidimą kartu su jaunųjų lagaminais ir artimųjų palyda keliauti šviežiai susituokusios poros bendrų namų link.
Pakeliui namo - šokiai greitkelyje
Jaunavedžiai apsigyveno Burdur mieste, ten kur lankė universitetą kuriame jiedu susipažino. Mes lydėjome juos iki pat namų, kadangi mano draugo brolis, su kuriuo mes atvykome, savo automobilį paskolino jaunavedžiams vežioti. Šis buvo papuoštas baltu kaspinu, gėlėmis ir kita vestuvine atributika.
Visa laimė, kad Burduras buvo mums pakeliui link Antalijos, tačiau kelionė greičiau nevyko. Bevažiuojant tikslo link, vairuotojai susimojavo ir pradėjo stabdyti automobilius. Mes supratome ne iš karto, kas nutiko, ko mes sustojome.
Aišku, kur ten suprasi, kai greitkelio nuošaly sustojome šokiams!!! Jaunieji, jaunikio tėvai ir draugai, visi šoko iš automobilių – vėl turkiška muzika užsukta visu ciongu, vėl šokio ratelis – šventė tęsiasi toliau.
Kai pasiekėme tarpinį kelionės tikslą – Burdurą, atsisveikinome su jaunavedžiais, palikome juos naujuose namuose ir patraukėme savųjų link.
Esu labai laiminga ir dėkinga, kad tapau tokios gražios šventės dalis, kuri man paliko tiek daug įspūdžių! Vis dėlto, vestuvės, kad ir kokios jos bebūtų, yra tik simbolinė šventė. Visai kas kita yra santuoka bei ilgas ir laimingas gyvenimas kartu. To ir palinkėsiu šiai gražiai porai.
