Turkiška virtuvė: grilio tradicijos

Turistai, atvykę į Turkiją, visada pasidomi: „o kaip turkai leidžia laisvalaikį?“ – juk įdomu sužinoti, kaip atrodo vietinių gyvenimas už didelių viešbučių teritorijos ribų, kuris dažniausiai lieka nematomas. Tad šiandien noriu Jus supažindinti su viena populiariausių turkų laisvalaikio praleidimų veiklų – grilio kepimu. Patogiai įsitaisykite ir važiuojam! 

Savaitgalis, kaip ir pas mus, turkams yra laisvadieniai, o tai kartu ir puiki proga praleisti daugiau laiko su mylima šeima. Maisto ruošimas ir gaminimas yra išties svarbi veikla, suburianti visą šeimą kartu. Būtent savaitgaliais galite pamatyti užgultas stovyklavietes, kuriose turkai renkasi grilio kepimui!

Jei neturi galimybės šios grilio tradicijos puoselėti savo namų aplinkoje, tuomet šeimos renkasi miestelių savivaldybių įrengtose stovyklavietėse, kuriose pastatyti suolai, stalai ir šašlykinės, turkų vadinamos mangalais!

Grilio kepimas stovyklavietėje

Aikštelėms skiriamos itin gražios vietos – parkai ar pajūrio teritorijos. Be to, jos aprūpintos visais būtinais dalykais – saugomomis automobilių aikštelėmis, elektra, konteineriais, tualetais ir praustuvais – viskas, ko gali prireikti atvykstantiesiems.  Turiu pabrėžti, kad viskas yra absoliučiai nemokama, kad šiomis aikštelėmis visi galėtų džiaugtis ir naudotis į sveikatą. 

grilis turkijoje
"Laukinis paplūdimys" Kemere

Mes taip pat dažnai atvykstame į vieną tokių įrengtų stovyklaviečių pavakarieniauti. Stovyklavietė įrengta labai gražioje vietoje – ant jūros kranto, mūsų jau praminto “laukinis paplūdimys”, nepriklausantis jokiam viešbučiui ir kur nesutiksi jokių turistų.

Pasiruošimas grilio vakarienei

Pasiruošimas grilio vakarienei lauke vyksta labai paprastai. Į automobilį įsimetame nedidelę šašlykinę, kaip dabar jau žinome – mangalą, groteles ir iešmus. Mėsinėje nusiperkame mėsos kepimui. Įdomu tai, kad turkai mėsa vadina jautieną arba ėrieną, tačiau pastarąją jie valgo švenčių metu, nes ji kainuoja nepigiai. Kiaulienos valgyti draudžia jų tikėjimas, kaip sakoma “haram”, o vištiena jiems tiesiog vištiena, mėsa jos nelabai vadina.

jautiena kepimui
Jautiena jau kepa

Grilinimui įprastai perkame jautienos dešreles, kurios jau būna supreskoniuotos ir vištieną, kurią perkame grynai dėl manęs, kadangi prie jautienos skonio aš niekaip negaliu priprasti, o kiauliena juk yra haram, tai kas belieka… Žinodama tai, visada šaldiklyje atsargoje turiu vištienos, kurią susiprieskoniuoju ir pasiruošiu taip, kaip man patinka. 

Užsipirkę mėsos pagal kiekvieno religines pažiūras ir skonio supratimą, važiuojame į kepyklą pirkti duonos. Kaip žinia, Pietų šalyse gaminama tik balta duona, kurią mes, lietuviai, vadiname batonu. Tačiau, be duonos joks maistas čia nėra valgomas ir ji turi būti ne bet kokia, o šviežut šviežutėlė, kuri skaičiuojama taip: vienas kepalas, vienam asmeniui. 

barbekiu
Stalas paruoštas

Na ir trečias sustojimas – daržovės, užkandžiai ir gaivieji gėrimai. Daržovės gali būti naudojamos salotoms arba kepti ant laužo, kaip, pavyzdžiui, paprikos, baklažanai ar pomidorai.

Rinkdamiesi užkandžius sutinkame visi – imam saulėgrąžas. Mat tiek mums, ko gero iš ‘90-tųjų atėjusi tradicija lukštenti saulėgrąžas, tiek turkams jų gliaudymas yra širdžiai mielas dalykas. O atsigaivinimui turkai prie grilio ar prie kebabų dažnai renkasi jų tradicinį skysto jogurto gėrimą – ayraną.

Turkiškas arbatinukas

Neretai šeimos į stovyklavietes atsiveža dviaukščius arbatinukus, šildomus ant mažos dujinės viryklės turkiškai arbatai gaminti. Apatiniame arbatinuke verdamas vanduo, o viršutiniame – koncentruotas juodosios arbatos nuoviras. Kai vanduo užverda, į mažą tulpės formos stiklinaitę įpilamas arbatos nuoviras ir atskiedžiamas su verdančiu vandeniu – štai jums ir turkiška arbata. Mes tokio arbatinuko neturime, bet nepatingime atsivežti kitą, ne mažiau gerą dalyką – kaljaną.

Atvykę į aikštelę, užsiimame patogią vietą, pageidautina su tiesioginiu vaizdu į jūrą ir prasideda darbų pasiskirstymas. Pats atsakingiausias darbas yra  šašlykinės kūrenimas ir mėsos kepimas. Atliekantis šias pareigas asmuo toliau paskirsto darbus kitiems – kas eis į miškelį malkų rinkti, kas pjaustys mėsą ir kas padengs stalą. Aš gaunu trečiąjį variantą visada. 

Kepimas prasideda!

Kai jau ugnis įsismarkavusi kūrenasi,  o žarijų dar nėra, į liepsnas pirmos pasiunčiamos daržovės, kaip šiuo atveju – paprikos. Netrukus jos apanglėja – reiškia metas traukti. Pirmą kartą pamačiusi tokį vaizdą, likau be žodžių – negi taip ir valgysime jas, tačiau mano nuostabai miklios ir įgudusios šeimininkės rankos nulupo papriką, o ši atgimė kaip koks feniksas  – žalia, minkšta ir kvapni. 

keptos paprikos
Paprikos atgimsta iš naujo

Toliau vyr. kepėjas paliepia atnešti mėsą kepimui, kuri iš anksto jau paruošta laukia savo eilės. Tai atsakingas momentas, kadangi kepantysis turi reguliuoti kaitrą – jei jos per mažai, su specialia vėduoklę turi vėduoti žarijas, ugniai paduodamas daugiau deguonies. Kepimo trukmė, žinoma, priklauso nuo mėsos rūšies. Mes ilgai laukti nenorime, renkamės greitai kepančią mėsą –  jautienos dešreles ir vištienos krūtinėlę, tad  skiriant maždaug po 10 minučių kiekvienam patiekalui kepti, esame pasiruošę vakarienei. 

turkiskas maistas
Sugeriami mėsos riebalai

Svarbus momentas yra jautienos nuėmimas nuo ugnies. Dar mėsai beskrundant šašlykinėje, ant jos uždedama per pusę išilgai perpjauta duona, tam kad sugertų riebalus, mėsos ir dūmo kvapą į save. O pati mėsa nuo iešmo nuveriama į delne laikomą šią duonos išklotinę. Kartais vietoj jos gali būti lavašas. 

turkiškas kebabas
Dešrelės parengtos valgymui

Ant likusių žarijų dar uždedami pomidorai, kad jie bent kiek apskrustų – tuomet pradedama vakarieniauti. Valgoma išties paprastai: atsiplėšiama kvapais ir skoniais įsigėrusios duonos, į ją įdedama mėsa, gaunasi panašiai kaip sumuštinis. Galima pagardinti padažais ir užkąsti paruoštomis daržovėmis. Žinoma, šis maistas yra gan sausas, tad troškulys malšinamas užsigeriant ayranu, arbata ar kitais gaiviaisiais gėrimais. Prašom Jums idėja pietums ar vakarinei – paprasta, skanu ir neužima daug laiko.

vistiena ant lauzo
paruošta ir mano vištiena

Su kilimu į gamtą

turkish picnic
O galima valgyti ir taip

Kaip jau minėjau, turkų šeimos yra didelės ir valgyti bei gaminti maistą drauge jiems yra svarbus dalykas. Bet užtenka sugūžėti tik pagrindiniams šeimos nariams – tėvams, vaikams, galbūt, anūkams ir seneliams ir jau šeima nebetelpa prie stalo. Tačiau išradingieji turkai ir tam turi sprendimą – juos gelbsti kilimai. Be jokio gailesčio ant lauko žemės jie tiesia kilimus, tokius, kuriuos mūsų seneliai dar ant sienų kabindavo – viskas dėl praktiškumo. Juk kilimas, ant kurio galima atsisėsti gamtoje neša daugiau naudos, nei kabėdamas ant sienos, ar ne?

Galiausiai visiems pasistiprinus, kol paskutinės žarijos teberusena, į jas įdedami angliukai kaljano rūkymui. Beje, Turkijos kaljanistams atėjo liūdni laikai. Įsibėgėjus pandemijai, kaljaninės buvo uždraustos, tad kaljano malonumais galima mėgautis tik jei turi nuosavą kaljaną. O dabartinė Turkijos valdžia nepraleido progos išnaudoti šią situaciją, dar uždraudė ir prekiauti kaljano tabaku, kad žmonės mažiau rūkytų. Nes nesveika. 

Kai kaljanas dar nebuvo blogybė

Previous
Next