Keliaujam po Turkiją: nuo Kemero iki Marmario per 5 dienas už 300 eurų! (3 dalis)
Kapitonės June vėžlių trobelė
Atstumas: Kemeras - kapitonės June trobelė 293 km.
Kapitonė June Haimoff – dėl savo meilės jūrai, kapitone pasivadinus britė, kuriai šiemet sukanka 98 metai, kartu su kolegomis paskyrė daugiau nei tris dešimtmečius, siekdama suteikti nykstantiems jūriniams vėžliams logerhedams, arba kitaip – Caretta Caretta, valstybinę apsaugą ir užtikrinti jų priežiūrą.
1987 metais, tame pačiame Daljano Iztuzu paplūdimyje, apie kurį rašiau anksčiau, June kartu su kolegomis laimėjo kovą, sustabdžiusią viešbučių statymo projektą paplūdimyje, kuriame nykstantys vėžliai deda savo kiaušinius.
Be to, oficialiai 2011 metais įkūrė nepelno siekiančią organizaciją vėžliukų gelbėjimui – „Kapitonės June jūros vėžlių išsaugojimo fondas” (Kaptan June Sea Turtle Conservation Foundation). Šiandien ši organizacija veikia Daljane, Kapitonės June trobelėje kartu su „Dekamer” vėžlių gelbėjimo centru.
Šioje mažytėje trobelėje vyksta išties dideli ir kilnūs darbai. Joje darbuojasi burys savanorių, vyksta edukaciniai užsiėmimai vaikams, kartu dalyvaujant jūreiviams, žvejams bei kitiems jūros specialistams.
Negana to, čia yra įrengtas nedidelis muziejus, kuriame galima pamatyti, pavyzdžiui, kaip atrodo vėžlio ir delfino skeletai. Arba vėžlys, kuriam 3D spausdintuvu buvo atkurtas žandikaulis.
Labai svarbią veiklą čia atlieka vėžliukų „ligoninė” Dekamer, kurioje gydomi vėžliai, pavyzdžiui: dėl susidūrimo su valčių propeleriais, nebegalintys panerti, o tik plūduriuoti paviršiuje; sužeistomis galūnėmis ar suskaldytais kiautais. Dažnas jų niekada nebegalės išplaukti į jūrą… Labai graudu, kai žinai, kad dėl to niekas kitas nekaltas, tik mes – žmonės.
O šie mažyčiai buvo rasti dienos metu, išsiritę iš kiaušinių, bet kažkodėl nusprendę neskubėti į jūrą. Žmonės, atradę juos, pristatė į šį centrą, apsaugodami nuo galimų pavojų paplūdimy, kad vėliau savanoriai juos saugiai grąžintų namo – atgal į jūrą.
Mes, žinoma, prisidėjome prie vėžlius saugančių organizacijų veiklos, paaukodami pinigų, o kaip dovaną man įteikė apyrankę, kurią labai branginu.
Tad jeigu būsite Daljano – Marmario regione, užsukite ir Jūs pasižiūrėti, kaip žmonės altruistiškai stengiasi grąžinti skolą gamtai, kurią skolingi esame visi.
Daugiau informacijos apie šią organizaciją rasite paspaudę nuorodą.
Paskutinė kelionės stotelė - Marmaris
Atstumas: Kemeras - Marmaris 352 km.
Paskutinė mūsų Odisėjos stotelė ir kelionės tikslas buvo Marmaris. Iš tiesų, šis regionas turi nuostabią gamtą – jį, kaip ir Kemerą, iš vienos pusės supa jūra, šįkart Egėjo, o iš kitos pusės gaubia visus metus žaliuojantys, aukšti Tauro kalnai. Ypač nuostabu į šį kalnų papėdėje esantį miestą žiūrėti iš aukštai, nuo kelio pakrašty įrengtos apžvalgos aikštelės, kur visas Marmaris matosi lyg ant delno.
Marmario istorija mažai kuo skiriasi nuo kitų Turkijos rivjeros kurortų. Maždaug iki 1980 m., buvęs mažas žvejų kaimelis, dėl neišpasakyto grožio gamtos, tapęs turizmo centru, į kurį žmonės sugužėja iš viso pasaulio.
Lyginant su kitais turistiniais regionais, Marmarį / Daljaną labiau pamėgę vakarų Europos turistai, ypač britai, o tai atsispindi turizmo aptarnavimo kultūroje, gebėjimu bendrauti anglų kalba ir, mano subjektyviu vertinimu, mažesniu gatvėje užrašų „skidka„, „kozha – mexa” kiekiumi.
Be to, iš Marmario galima keltu nuplaukti į Graikijos Rodo salą vos per keliasdešimt minučių ir taip aplankyti dar vieną pasakišką šalį.
Tačiau mes, po kelių intensyvių kelionės dienų, Marmaryje leidome sau tiesiog neskubant ilsėtis. Atvykę apsistojome labai jaukiuose „Andy’s” apartmentamentuose pačiame Marmario centre, kur, kaip jau buvau rašiusi, už 2 naktis sumokėjome vos 250 tl. (28,90 €).
Liepos 15 - oji demokratijos ir tautos vienybės diena Turkijoje
Tuo metu, kai lankėmės Marmaryje, kaip ir daugelyje kitų miestelių, vyko ypatinga šventė – minėjimas, kuriame visai neplanuotai sudalyvavome ir mes.
Ne taip jau ir seniai, 2016 metais, liepos 15 dieną, Turkijoje bandytas įvykdyti karinis perversmas, kurio metu siekta nuversti tuometinį ir vis dar esamą Turkijos prezidentą R.T. Erdoganą.
Tuomet prieš savo valdžią ir tautą atsisukę kariškiai užpuolė vyriausybės pastatus bei parlamentą. Buvo panaudoti tankai, kariniai lėktuvai ir šaunamieji ginklai, dėl kurių žuvo daugiau nei 200 žmonių, o virš 2000 sužeista.
Tai sužinoję civiliai puolė į gatves ginti tautos, kartu padėdami savo šalies neišdavusių jėgos struktūrų. Žinoma, šis perversmas greitai buvo numalšintas, o prisidėję prie jo šiuo metu kali kalėjime – nemažai jų iki gyvos galvos.
Dabar kiekvienais metais liepos 15 dieną minimas šis nesėkmingas karinis perversmas, pavadintas demokratijos ir tautos vienybės diena, kad žmonės to nepamirštų ir kad tai daugiau nepasikartotų.
Ką mes matėme šiame renginy – nuo scenos sakomas emocingas kalbas, skaitomą koraną, pagerbiamus žuvusiuosius, kariavusius už tėvynę žmones, begalę pareigūnų ir, žinoma, milžiniškus prezidento R. T. Erdogano ir, vadinamojo, tautos tėvo M. K. Atatiurko paveikslus. Žodžiu, visus tautą vienijančius Turkijos atributus.
Ir pabaigai...
Štai kaip pralėkė visa mūsų ilgai planuota 5 dienų kelionė, kurios metu aplankėme Viduržemio ir Egėjo jūras, Fetijos, Daljano ir Marmario miestus, o juose: Kaputašo ir Oludeniz paplūdimius, Pataros dykumą, Saklikent kanjoną, Drugelių slėnį, Daljano ekskursiją ir Kapitonės June vėžlių trobelę. Žinoma, tokiai kelionei reikėjo gerai pasiruošti „namų darbus”: susidėlioti kelionės maršrutą bei skirti laiko patogiai apsistojimo vietai rasti kiekviename mieste.
Visa tai mums atsiėjo vos 300 eurų, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad be kruopštaus kelionės planavimo, mes visur, kur tik galėjome, derėjomės. Ypač dėl AirBnB būsto nuomos, nes visi puikiai supratome, kad šiuo, koronos kontroliuojamu, sezonu turizmas yra ypač nukentėjęs, o norintieji susigaudyti bent kiek turistų, turi pasiūlyti geriausią kainą.
Taip pat, nepaslaptis, kad dabar keliavimas kartais prilyginamas ko ne nusikaltimui. Tačiau mes patys įsitikinome, kad saugumas Turkijoje vykdomas aukščiausiame lygmenyje.
Kur tik didesni žmonių susibūrimai – parduotuvėse, renginiuose, paplūdimiuose, visur matuojama temperatūra ir reikalaujama dėvėti kaukes, net jei kieme 30+ laipsnių. Be to, kad būtume visiškai „švarūs” maudėmės ne tik sūriose jūrose, bet ir upėse dezinfekcinio skysčio.
Tuomet net PSO oficialiai gyrė Turkiją dėl taikomų priemonių kovai su koronaviruso plitimu. Ir aš įsitikinau, kad laikantis visų saugumo reikalavimų, saugant save bei kitus, galima ne tik lankytis savo pamėgtuose baruose ar renginiuose, bet ir pakeliauti rimčiau. Dėl to iš kelionės grįžome sveiki, pailsėję ir kupini įspūdžių!
Apie šią kelionę nuo pradžių kviečiu skaityti, paspaudus šią nuorodą.
